Trumpas atsakymas
Pinigų plovimo prevencijos taisyklės įpareigoja kiekvieną Jums paslaugas teikiantį verslą – nuo įmonių paslaugų teikėjo ir notaro iki banko – sudaryti ir saugoti atskirą Jūsų bylą. Įstatymas leidžia jiems pasikliauti vienas kito darbu, tačiau atsakomybę palieka tam, kuris juo pasikliauja, todėl praktiškai kiekvienas pradeda nuo nulio ir vienas klientas galiausiai turi tris ar keturias atskiras bylas. Kiekviena byla kainuoja darbuotojų laiko ir programinės įrangos, o klientas už jas visas sumoka. Nedidelė šios dokumentacijos dalis mažina riziką. Dauguma jos reikalinga tam, kad ją turinti organizacija galėtų inspektoriui parodyti, jog uždavė klausimus.
Iš atitikties užtikrinimo pragyvenu. Eesti Firma yra licencijuotas patikos ir įmonių paslaugų teikėjas, todėl esame įpareigotasis subjektas: vienas iš verslų, kuriuos pinigų plovimo prevencijos (AML) teisė, panašiai taikoma visoje ES, įpareigoja tikrinti savo klientus ir pranešti apie tai, kas atrodo įtartina. Kiekvienas per mus įmonę registruojantis klientas yra identifikuojamas, patikrinamas ir jo klausiama, iš kur gauti pinigai, ir manau, kad tai reikia daryti tinkamai. Nesudėtingo steigėjo tapatybės nustatymas ir jo patikrinimas pagal sankcijų bei politiškai pažeidžiamų asmenų sąrašus užtrunka apmokytam darbuotojui apie 15–20 minučių. Likusi priėmimo procedūra yra aplink tą ketvirtį valandos sukurta dokumentacija, kurią nuo pradžių iš naujo rengia kiekvienas kitas įpareigotasis subjektas, su kuriuo susiduria klientas.
Tai nėra argumentas prieš „pažink savo klientą“ (KYC) patikras. Tai argumentas apie tai, kuo jos virto. Kiekvienas grandinės dalyvis darbą atlieka rūpestingai, nes visi bijo pasekmių, jei to nedarytų, ir kažkur pakeliui ši baimė tapo esme. Pradėjau manyti, kad byla labiau skirta ne pinigų plovimui sustabdyti, o įrodyti, inspektoriui atėjus, kad ją turinti organizacija uždavė tinkamus klausimus.
Vienas klientas, trys ar keturi patikrų etapai
Štai kaip pirmieji keli mėnesiai atrodo tipiškam mūsų klientui – steigėjui iš Vokietijos, Ispanijos ar Turkijos, norinčiam Estijos uždarosios akcinės bendrovės (OÜ) ir veikiančios sąskaitos. Dubline ar Lisabonoje seka būtų labai panaši, nes taisyklės kyla iš tų pačių ES direktyvų; Estija e-residentams prideda savo etapą.
- Valstybė – e-residentams. Steigėjas, norintis Estijos skaitmeninės tapatybės, teikia paraišką e-Residency, o Policijos ir sienos apsaugos valdyba prieš išduodama kortelę atlieka patikrinimą. Teisine prasme tai nėra AML patikra – tai vertinimas pagal kitą teisės aktą, tačiau prašoma to paties paso ir to paties tikslo paaiškinimo, o pareiškėjas už tai moka valstybės rinkliavą.
- Paslaugų teikėjas. Patikriname steigėjo tapatybę, nustatome naudos gavėją, tikriname jį pagal sankcijų ir PEP sąrašus (PEP yra politiškai pažeidžiamas asmuo, kurio viešos pareigos kelia kyšininkavimo riziką), klausiame, ką veiks verslas, iš kur gaunami pradiniai pinigai, ir nustatome rizikos lygį. Tam reikalingas klausimynas, dokumentų rinkinys ir paprastai vaizdo skambutis.
- Notaras. Estijos skaitmeninės tapatybės neturintis steigėjas įmonę steigia per notarą, o notaras yra atskiras įpareigotasis subjektas, turintis tas pačias pareigas. Mūsų byla jų biure neturi reikšmės; jie patys nustato kliento tapatybę ir patikrina savininką.
- Bankas arba mokėjimo įstaiga. Sąskaitą atidarantis subjektas – bankas ar fintech – naudoja savo formą, dokumentų sąrašą ir pokalbį: vėl prašoma verslo plano, numatomų apimčių, pagrindinių sandorio šalių ir lėšų kilmės. Antra sąskaita, kurios reikia daugeliui mūsų klientų, reiškia, kad tas pats etapas kartojamas dar kartą.
Priklausomai nuo pasirinkto kelio, steigėjas pereina tris ar keturis šiuos etapus, ir patikros tuo nesibaigia. Kai klientas apmoka mūsų sąskaitą, mūsų bankas gali paklausti, kas yra mokėtojas ir už ką mokami pinigai. Vėliau įmonę perimantis apskaitininkas taip pat yra įpareigotasis subjektas. Kiekviena iš šių organizacijų turi saugoti bylą mažiausiai penkerius metus po santykių pabaigos, ją atnaujinti, saugoti kaip asmens duomenis ir pagal ją vykdyti stebėseną, nes kiekviena atskirai atsako už tai, ką turi.
Už kiekvieną etapą mokama atskirai. Toks teikėjas kaip mes samdo žmones skaityti klausimynus, rinkti dokumentus, tikrinti vardus, rengti rizikos vertinimą ir vėliau metų metus prižiūrėti bylą, o šį darbą padengia mokestis. Notaras išrašo sąskaitą už laiką. Bankai išleidžia gerokai daugiausia; vienas sektoriaus tyrimas įvertino finansinių nusikaltimų atitikties sąnaudas pasaulio finansų sektoriuje daugiau kaip $270 mlrd. 2022 m. Niekas šių skaičių nesudeda, nes kiekvienas yra kitame biudžete, tačiau klientas sumoka už visus – mokesčiais ir valstybės rinkliavomis – o kiekvieno etapo atitikties darbuotojai niekada nemato, ką rado ankstesnis etapas. Ir, kaip likusi ES taisyklių sistema, tai yra fiksuotos sąnaudos: bankas jas absorbuoja, o teikėjas, turintis keliolika darbuotojų, jas pajunta visa apimtimi.
Kaip forma virto byla
Prieš dešimt metų patikros buvo vykdomos, tačiau tai buvo forma, ne byla. Sąskaitai atidaryti reikėjo paso, parašo ir kelių klausimų, o toks teikėjas kaip mes saugojo ploną bylą. Vėliau kilo skandalai. ES 2015 m. ir dar kartą 2018 m. perrašė pinigų plovimo prevencijos direktyvą, kiekvieną kartą pridėdama įpareigotųjų subjektų ir pareigų. Estija 2017 m. priėmė naują nacionalinį teisės aktą, o 2018 m. Danske Bank ataskaita nurodė apie €200 mlrd. nerezidentų pinigų, praėjusių per vieną Talino padalinį, kurių didelė dalis vėliau pripažinta įtartinais. Maža šalis tapo pinigų plovimo sinonimu.
Danske problema nebuvo formų trūkumas. Bankas turėjo savo nerezidentų klientų bylas ir ignoravo tai, ką rodė jo paties stebėsena, o priežiūros institucijos nepakankamai atidžiai tikrino vieną įstaigą. Vis dėlto atsakas buvo daugiau formų visiems. Kiekvienas bankas ir kiekvienas priežiūros subjektas padarė tai, ką po viešo pažeminimo daro bet kuri organizacija: daugiau klausė, daugiau saugojo ir niekuo nepasitikėjo. Iš mano patirties, šis ciklas juda tik viena kryptimi. Priežiūros institucija kaltinama dėl skandalo, kurio nesugebėjo užkirsti, o ne dėl klausimyno, kurį privertė užpildyti dešimt tūkstančių sąžiningų klientų. Įpareigotasis subjektas baudžiamas už tuščią laukelį, ne už pridėtą laukelį. Briuselyje ir Taline esama supaprastinimo programų, tačiau nuo jų nepriklauso niekieno patikrinimas, todėl klausimų prisikaupia greičiau, nei jie panaikinami.
Įstatymas leidžia dalytis. Praktikoje niekas nesidalija
Teisybės dėlei, tapatybė jau yra bendra. Kai e-resident arba Estijos gyventojas prisijungia naudodamasis skaitmeniniu ID, kiekvienas bankas ir paslaugų teikėjas remiasi valstybės patvirtinta tapatybe. Nebendra yra visa kita byloje: kas yra savininkas, kuo užsiima verslas, iš kur gaunami pinigai. Įstatymas tai taip pat leidžia. Tiek galiojanti ES direktyva, tiek naujasis ES pinigų plovimo prevencijos reglamentas, taikomas nuo 2027 m. liepos mėn., leidžia įpareigotajam subjektui remtis klientų patikrinimais, kuriuos jau atliko kitas įpareigotasis subjektas, o naujoji ES institucija AMLA turi paskelbti gaires, kaip tai daryti. Tad kodėl bankas prašo mūsų kliento pradėti nuo nulio?
Nes atsakomybė lieka tam, kuris pasikliauja. Jei mūsų byla pasirodo neteisinga, bauda skiriama bankui, o banko priežiūros institucija banko, ne mūsų, klaus, kodėl jis pasitikėjo įmone, kurios nekontroliuoja. Kitos įmonės procedūrų vertinimas kainuoja daugiau nei naujos formos nusiuntimas klientui, todėl kiekviena įstaiga pasirenka tą patį racionalų sprendimą. Įstatymas popieriuje leidžia pasikliovimą, tačiau praktiškai už jį baudžia, o visų šių racionalių individualių sprendimų suma yra pavadinime minimas teatras. Byla nustojo būti priemone ir tapo produktu: jos paskirtis – egzistuoti, būti išsamiai ir būti pateikiamai pareikalavus, kad ją turintis subjektas būtų apsaugotas.
Įmonės steigimas yra mano pavyzdys, nes tai mano darbas, tačiau šis modelis apima visą ekonomiką. Bet kuriame ES mieste parduodant butą sukuriama byla pas nekilnojamojo turto agentą, kita pas notarą, trečia kreditą suteikiančiame banke ir kartais ketvirta pirkėjo santaupas pervedančiame banke – keturios bylos apie tuos pačius du žmones dėl vieno sandorio, nė vienai nesiremiant ankstesne. Estijos valiutos keitykloje iškeiskite daugiau kaip €1,000 grynaisiais ir būsite identifikuoti bei užregistruoti, o keitykla šį įrašą metų metus laikys šalia tūkstančių panašių. Tos pačios rūšies bylas turi apskaitininkai, auditoriai, teisininkai ir vertybių prekiautojai.
Kas byloje mažina riziką
Standartinę bylą, kurią rinkoje bankai ir teikėjai surenka iš naujos įmonės, kaip ją suprantu, sudaro trys grupės: dalis, dėl kurios įmone sunkiau piktnaudžiauti, dalis, kuri daugiausia reikalinga tam, kad turėtojas patenkintų inspektorių, ir grynas ritualas. Lentelė yra mano klasifikacija, ne teisinė, o kiekvienos eilutės kriterijus paprastas: ar kas nors kada nors imasi veiksmų remdamasis šia informacija?
| Standartinės bylos elementas | Ką jis daro |
|---|---|
| Pagal dokumentą patvirtinta tapatybė, atliekant tiesioginę arba vaizdo patikrą | Mažina riziką. Su įmone susiejamas realus asmuo. |
| Nustatytas naudos gavėjas ir patikrintas pagal registrą | Mažina riziką. Slapta nuosavybė yra tai, ko pinigų plovėjui labiausiai reikia. |
| Lėšų kilmės dokumentai: sutartys, išrašai, pardavimo aktai | Mažina riziką, jei kas nors juos skaito. Pasirašyta deklaracija, kad lėšos teisėtos, dokumentams nieko neprideda. |
| Paprastas verslo aprašymas: kas kam ir už ką moka | Mažina riziką, kai turėtojas pagal jį stebi sandorius. Bankas tai daro. Notaras ar steigimo tarpininkas sandorio niekada nemato, tačiau renka tą patį aprašymą. |
| Sankcijų ir PEP patikra | Mažina riziką ir yra pigi, nes ją atlieka programinė įranga. |
| Numatoma metinė apyvarta, tūkstančio tikslumu, dar neegzistuojančiai įmonei | Bankui naudinga kaip stebėsenos atskaitos taškas. Kiekvienam kitam bylos turėtojui tai skaičius, į kurį daugiau niekas nežiūrės. |
| Savideklaracija, kad klientas nėra PEP ir veikia savo vardu | Daugiausia inspektoriui. Jei klientas melavo, kaltė perkeliama jam; nieko neaptinkama. |
| Tas pats rinkinys, kiekvienos įstaigos surinktas dar kartą | Inspektoriui, kaip paaiškinta pirmiau. Kiekviena kopija saugo jos turėtoją; antroji kopija nesaugo sistemos. |
| Periodinis pakartotinis KYC – visa peržiūra kas vienus ar dvejus metus, kai niekas nepasikeitė | Inspektoriui. Įrodoma, kad laikytasi kalendoriaus. |
Iš lentelės išplaukia du dalykai. Pirma, byla atsiperka tik tada, kai kas nors vėliau vykdo pagal ją stebėseną, o pirmiau minėtoje grandinėje tai reiškia vien banką. Antra, apimtį sudaro vidurinė grupė. Inspektorius negali matyti, ar supratome klientą, tačiau gali matyti, ar užpildytas 14 laukelis, todėl laukeliai pridedami ir retai pašalinami.
Ką rodo skaičiai
Naudoju Estijos duomenis, nes juos geriausiai žinau ir nes Financial Intelligence Unit skelbia metinę ataskaitą. 2024 m. padalinys iš įpareigotųjų subjektų gavo 14 185 pranešimus. Jis tyrėjams perdavė 133 išanalizuotus pranešimus ir dar apie 1 700 informacijos perdavimų, o tyrėjai konfiskavo 5,7 mln. € turto, kurį padalinys buvo įšaldęs. Pagal nacionalinį rizikos vertinimą, padalinio išanalizuoti perdavimai 2024 m. lėmė dešimt naujų baudžiamųjų procesų, o per penkerius metus iki 2024 m. Estijos teismai priėmė 32 sprendimus pinigų plovimo bylose.
Dabar kita pusė. Estijoje kasmet įregistruojama daugiau kaip 25,000 naujų uždarųjų akcinių bendrovių, registre yra apie 370,000 visų rūšių juridinių asmenų, o e-Residency programa skaičiuoja daugiau kaip 134,000 e-residentų. Kiekviena nauja įmonė, kiekviena sąskaita ir kiekviena skaitmeninė tapatybė reiškia bent vieną visą KYC bylą, paprastai kelias. Mano apytikriu vertinimu, kurį pabrėžiu esant mano, Estijos įpareigotieji subjektai per metus sukuria gerokai daugiau nei šimtą tūkstančių KYC bylų, o visa sistema jas paverčia dešimčia baudžiamųjų procesų ir keliais milijonais eurų areštuoto turto. Tarkime, vienas klientas iš dešimties tūkstančių turi nusikalstamų ketinimų. Kiti 9,999 pereina tris ar keturis patikrų etapus, kad jis būtų surastas, o pirmiau pateikti skaičiai rodo, kad paprastai jis nesurandamas.
Yra du pagrįsti prieštaravimai, ir noriu juos išdėstyti. Vienas susijęs su atgrasymu: nusikaltėliai, kurie niekada nepateikia paraiškos, nes žino, kad jų bus klausiama, neatsispindi jokioje statistikoje. Tai tiesa, ir būtent todėl niekam niekada nereikėjo to įrodyti. Kitas susijęs su mastu: viena pinigų plovimo schema gali perkelti daugiau pinigų, nei uždirba tūkstantis sąžiningų įmonių, ir jei bylos būtų sustabdžiusios Danske, jos būtų atsipirkusios daug kartų. Tačiau bylos Danske nesustabdė, o FIU savo metinėje ataskaitoje aprašomi nuosprendžiai prasidėjo nuo pranešimų apie įtartinus sandorius, ne nuo klausimynų. Kliento priėmimo byla yra vieta, kur išleidžiami pinigai; stebėsena yra vieta, iš kurios gaunami rezultatai. Tarptautiniai įrodymai rodo tą patį. Europol 2016 m. apskaičiavo, kad ES kada nors konfiskuojama tik apie 1 % nusikalstamų pajamų, o tyrėjas Ronald Pol, bandęs palyginti išlaidas ir susigrąžintas lėšas, padarė išvadą, kad atitikties sąnaudos daugiau nei šimtą kartų viršija susigrąžintas lėšas. Nė vienas priežiūros institucijos subjektas Estijoje nepaskelbė tokio palyginimo savo valdomai sistemai.
Nesitikiu, kad pusiausvyra pagerės. Naujoji ES taisyklių sistema prideda Europos priežiūros instituciją, visoje ES taikomą €10,000 grynųjų mokėjimų ribą ir kelias naujas įpareigotųjų subjektų kategorijas – nuo sutelktinio finansavimo platformų iki futbolo klubų. Kiekviena nauja kategorija reiškia dar vieną stalčių. Kiekvienas būsimas skandalas pridės laukelių, nes laukelių pridėjimas yra būdas institucijai parodyti, kad ji pasimokė. O vieninga Europos taisyklių sistema apsunkina bet kokį atsisakymą, nes į reglamentą įrašyto klausimo negali pašalinti nacionalinis parlamentas, pastebėjęs, kad jis nenaudingas.
Kodėl niekas to garsiai nesako
Vertinti tai nėra madinga. Viešumoje vienintelė saugi pozicija dėl pinigų plovimo yra daugiau: daugiau patikrų, daugiau pranešimų, daugiau uolumo. Kiekvienas, klausiantis, ar paskutinis taisyklių etapas ką nors pasiekė, rizikuoja būti išgirstas kaip norintis mažiau taisyklių nusikaltėliams, todėl atitikties pareigūnai ir teisininkai, kurie, mano patirtimi, privačiai dalijasi daugeliu šių abejonių, jas ten ir palieka. Kova su pinigų plovimu tapo labiau reikalu nei politika, o reikalų retai prašoma pateikti sąnaudų ir naudos skaičius.
Verta tai pasakyti aiškiai, nes toks kelias laukia, jei niekas nesveria. Europa, sukūrusi griežčiausią pasaulyje privatumo teisę, kita ranka įpareigojo milijonus privačių verslų metų metus saugoti savo klientų bylas, įtarus pranešti apie juos valstybei ir atsakyti, jei byla nepakankama. Kiekviena ši byla buvo atverta sąžiningai siekiant sustabdyti nusikaltimą. Kartu jos sudaro nuolatinį įrašą apie tai, kam kas priklauso ir kas kam mokėjo, laikomą stalčiuose, kurie pirmiausia atsako inspektoriui. Nemanau, kad kas nors tai suprojektavo. Taip pat nemanau, kad tai turėtų toliau augti, niekam neklausiant, kam to reikia.
Ką keisčiau
Didžiajai daliai to nereikia naujo įstatymo, tik kitokių sprendimų, kaip taikomas esamas. Pirmajam punktui reikia.
- Viena patvirtinta byla, kurią turi klientas. Kas nors vieną kartą patikrina asmenį ir prisiima atsakomybę už šį patikrinimą, paremtą licencija, draudimu ir auditu, kad juo besiremianti įstaiga nebūtų baudžiama, jei jis neteisingas. Toks tikrintojas galėtų būti bankas, notaras, licencijuotas teikėjas arba skaitmenine tapatybe pagrįsta valstybės paslauga; svarbu, kur tenka atsakomybė. Šiandienos nacionalinės ir ES taisyklės ją priskiria tam, kuris pasikliauja, todėl niekas nepasikliauja. Tam pakeisti reikia teisės aktų leidėjų, o būsimos AMLA pasikliovimo gairės yra natūrali vieta pradėti diskusiją.
- Prižiūrėkite rezultatus, ne formas. Patikrinimo metu turėtų būti klausiama, ką davė įmonės stebėsena ir kur nukeliavo jos pranešimai, o ne ar užpildytas kiekvienas kiekvienos formos laukelis.
- Įmonei tinkamos formos. Naujai įmonei su vienu steigėju ir be apyvartos reikia dviejų puslapių, ne dvidešimties. Sustiprinti klausimai, gilesnės patikros, kurias įstatymas numato didesnės rizikos klientams, turėtų būti taikomi prasidėjus veiklai, kai jau yra ką nagrinėti.
- Pakartotinis KYC pasikeitus aplinkybėms, ne pagal kalendorių. Naujas savininkas, nauja šalis ar nauja veiklos sritis yra priežastis tikrinti iš naujo. Dviejų metų pabaiga – ne.
- Naudokite duomenis, kuriuos valstybė jau turi. Veikiančios įmonės Estijos komercinis registras (Äriregister) turi savininkų, valdybos ir metinių finansinių ataskaitų duomenis. Įpareigotasis subjektas turėtų juos gauti iš registro, užuot prašęs kliento juos iš naujo perrašyti. Estijos Aukščiausiasis Teismas tą pačią logiką 2026-01 pritaikė pačiai priežiūros institucijai, kai pripažino neteisėta 44 klausimų formą, kurią Financial Intelligence Unit išsiuntė visiems licencijuotiems paslaugų teikėjams, iš dalies todėl, kad valstybė pirmiausia turėtų naudoti jau turimus duomenis.
Kaip pereiti patikras be teatro
Eesti Firma prašome to, ko reikalauja įstatymas ir mūsų pačių rizikos vertinimas, ir paaiškiname, kodėl svarbus kiekvienas dokumentas. Taip pat padedame klientams pradžioje parengti vieną dokumentų ir atsakymų rinkinį, kurį galima pateikti bankui ir mokėjimo įstaigai neperrašant, nes iš mano patirties priėmimo procesą trumpą išlaiko ne trumpesnis klausimynas, o visiems klausiantiems vienodai aprašytas verslas. Įmonėms, kurios pačios tampa įpareigotaisiais subjektais, rengiame įstatymo reikalaujamas politikas ir procedūras – pripažįstu, tai yra to paties teatro dalis; skirtumas, kurį galime padaryti, yra parašyti jas taip, kad jos būtų naudojamos, o ne vien išsamios. Jei steigiate įmonę ir norite, kad atitikties dalį tvarkytų žmonės, skaitantys tai, ką siunčiate, galime padėti su įmonės steigimu ir viskuo, kas po jo.
